Krokų, dar senovės graikų vadintų Auroros gėlėmis, šiandieną suskaičiuojama apie kelis šimtus rūšių. Šie, ypatingai mažai priežiūros reikalaujantys, augalai kilę iš Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrančių, Krymo, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Irano, Turkijos, nors gana dažnai aptinkami ir Vidurio Europoje. Jie – vieni pirmųjų pavasarį pražystančių gėlių. Nedideli krokų žiedai yra balti, melsvi, mėlyni, violetiniai, geltoni, oranžiniai, labai dažnai – dvispalviai ar net trispalviai. Lapeliai ilgi ir ploni, kartais su balta juosta ties centrine gysla. Pavasariniai krokai lapus išleidžia kartu su žiedais arba jau po žydėjimo.

Šie augalai vertinami dėl to, kad yra nereiklūs dirvožemiui, tačiau nemėgsta sunkių ir užmirkusių dirvų. Pavasariniams krokams auginti labiausiai tinka tos vietos, kur pirmiausia nutirpsta sniegas, kur daug saulės šviesos. Dirva turi būti lengva, humusinga, gerai įdirbta, pakankamai drėgna ir nepiktžolėta. Rudenį žydintys krokai sodinami liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, o jei norite šiais išskirtinio grožio žiedais džiaugtis jau ankstyvą pavasarį, tuomet suskubkite sodinti jau dabar – nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio.

Krokai geriau žydės ir brandins didesnius žiedus, jei kas kelis metus juos iškasite. Ilgiau augdami toje pačioje vietoje, jie susispaudžia ir išaugina smulkesnius žiedus. Todėl rekomenduojama krokus persodinti ne rečiau kaip kas 5 metus.

Labai gražiai atrodo vejoje pasodintos margaspalvės krokų grupelės. Dažniausiai šie augalai sodinami daugiamečiuose gėlynuose, alpinariumuose, saulėtose atšlaitėse. Jei norite atgaivinti žiemos miegu užmigusį gėlyną, tikrai būsite teisūs pasirinkę krokus. Nes jų tiesiog neįmanoma nepamatyti.

Senovės graikams ši gėlė simbolizavo laimę, ji minima senovės egiptiečių papirusuose ir net Senajame Testamente. Ypatingai vertinamas rudenį pražįstantis tikrasis krokas (šafranas), o išdžiovintos oranžinės krokų purkos naudojamos maistui, vaistams, dažams.