Dirvožemis yra sutvertas tam, kad jame kažkas augtų. Tai yra jo natūrali paskirtis. Deja, nuolatos augindamas ir nokindamas mums derlių, jis “pavargsta”, išeikvoja savo resursus, todėl dirvą reikia kartas nuo karto tręšti. Nemažai sodininkų paskutiniu metu renkasi ne chemines trąšas, o natūralias. Jos ne tik yra ekologiškos, pagerina dirvos kokybę, bet ir apsaugo ją nuo piktžolių ir erozijos.

Yra tam tikros augalų rūšys, kurios vadinamos žaliąja trąša (arba sideratais). Nuėmus ankstyvųjų daržovių (salotų, ridikėlių, morkų, špinatų ir kt.) derlių, likusius laisvus plotus galima užsėti žaliąja trąša. Tam, pavyzdžiui, puikiai tinka baltosios garstyčios, lubinai, facelijos, vikiai, pašarinės pupos, vasariniai rapsai, dobilai ir kt. Jie gali būti sėjami visą pavasarį ir vasarą (priklausomai nuo pasirinktos augalų rūšies). Jų sėklos sudygsta ir užauga greitai, per kelias savaites. Tada jie perkasami ar užariami bei paliekami dirvoje, kad pūdami taptų natūralia trąša. Šitokio tręšimo poveikis derliui, išlieka net 3-4 metus.

Pasirinkus tokį tręšimo būdą, labai pagerėja dirvos struktūra bei jos aeracinės savybės, užkertamas kelias erozijai. Taip pat suaktyvėja dirvoje gyvenantys mikroorganizmai, pagausėja humuso ir maistinių medžiagų, kurias lengvai pasisavina augalai. Greitai augantys sideraliniai augalai nustelbia piktžoles ir neleidžia joms daugintis. Augalų šaknys dirvožemyje sulaiko mineralines medžiagas, drėgmė negali jų išplauti.

Sėklos žaliajai trąšai sėjamos negiliai į supurentą dirvą, vidutiniu tankumu. Kadangi auga greitai, po keleto savaičių jau galima perkasti. Jaunuose sideratuose gausu azoto, fosforo, kalio, kalcio ir kitų dirvos derlingumui reikalingų medžiagų. Perauginti žaliosios trąšos neverta, nes brandesni ir kietesni stiebai yra lėčiau, azoto juose sumažėja. Jei aparus, matote, jog žaliosios masės yra per daug, perteklių reikėtų nurinkti ir kompostuoti atskirai – kitaip ji pradės rūgti. Palankiausias laikas arimui – kai augalai jau sukrovę žiedus, arba ima žydėti, bet stiebai dar nepradėję medėti.