Lelijos, vienos gražiausių gėlių, priskiriamos daugiamečiams svogūniniams augalams. Šios gėlės turi ilgametę istoriją, o tokia didele veislių įvairove negali pasigirti jokia kita gėlių grupė. Ypatingas susidomėjimas lelijomis kilo tuomet, kai pasirodė hibridinės jų veislės. Jos nenusileidžia viena kitai grožiu ir hipnotizuoja kiekvieną, pasirinkusį auginti šį įstabų kūrinį. Lietuvos klimatas nėra labai palankus šioms gėlėms, todėl soduose ir darželiuose dažniausiai auginamos hibridinės azijinės, rytinės, vamzdelinės ir rūšinės lelijos. Joms būdinga spalvų įvairovė ir nuostabus aromatas.

Populiariausi ir Lietuvoje labiausiai mėgstami yra azijinių lelijų hibridai. Dažniausios tokios veislės – „Black Out“, „Landini“, „Kentucky“, „Marrakech“. Lietuvoje jos mėgstamos dėl atsparumo šalčiams ir ligoms. Be to, jų daiginimas labai greitas ir paprastas. Šios lelijos užauga iki 70–110 cm aukščio, tačiau pasitaiko ir žemaūgių, siekiančių vos 40 cm (žinomiausia veislė –„Crimson Pixie“). Azijinių lelijų žiedai gali būti taurės formos, turbaniški, išaugę į šalis, nusvirę, pilnaviduriai ir tuščiaviduriai. Spalvų spektras taip pat labai įvairus – nuo itin ryškių raudonų, rožinių, oranžinių iki baltų, rusvų, geltonų ir švelniai alyvinių.

Rugpjūčio pradžioje nuostabiais kvapais džiugina rytinių lelijų hibridai. Tai viena įspūdingiausių lelijų rūšių, jai būdingi aukšti stiebai ir itin dideli žiedai. Vyrauja taurės formos žiedai, dažnai dvispalviai. Įspūdingiausios rytinių lelijų veislės yra šios: „Casablanca“, „Bonbini“, „Acapulco“, „Dizzy“ ir kt.

Lelijų priežiūra nereikalauja didelių pastangų. Šios gėlės mėgsta derlingą, purią ir drėgną žemę. Lelijos yra saulės ir šilumos mėgėjos, todėl būtina išrinkti tokią vietą, kurią nuolat pasiektų saulės spinduliai. Svogūnėlius rekomenduojama sodinti rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Svarbu tai, kad vienoje vietoje lelijos negali augti daugiau nei 4–5 metus. Atšalus orams, kai lelijos nužydi, jų stiebai nupjaunami. Patartina lelijas pamulčiuoti pjuvenomis arba durpėmis.