Norite sodriai žalio žolės kilimėlio šalia namų? Ką gi, rūpintis juo teks beveik ištisus metus. Išpuoselėti žalumos ploteliai suteikia atgaivos akims ir širdžiai, todėl į juos savo laiką investuoti neabejotinai verta. Žinoma, daugiausia dėmesio veja, kaip ir bet kokie kiti daržai, sodai, ar gėlynai, reikalauja šiltuoju metų laiku, tačiau nepamirškite jos ir orams atšalus. Antraip, pavasarį turėsite papildomų rūpesčių.

Jei pastebėjote, kad nuo medžių nukrito didžioji dalis lapų – tai ženklas, kad reikia paruošti veją žiemojimui. Paprastai tai įvyksta iki lapkričio pirmos pusės, tačiau Jūs juk suprantate, kad metų laikai kalendoriaus netikrina ir šis reikalas gali būti atidėtas vėlesniam laikui. Taigi, stebėkite oro sąlygas bei įsiklausykite į gamtos ritmą.

Paskutinis “žieminis” vejos pjovimas atliekamas aštriais peiliais bei paliekant ją vos žemesnę nei įprastai. Šitaip nupjautos žolės stiebeliai neparuduoja, o jos “karūnėlės” gauna daugiau saulės. Jei neapsižiūrėsite ir paleisite per savo pievutę žoliapjovę su atšipusiais peiliais, pridarysite daugiau žalos, nei naudos. Juk žiemos metu žolė neatauginėja, todėl ji išdraskyta liks iki pavasario, o dalis jos, tikėtina, nudžius. Taip pat pasistenkite pjauti sausą žolę, nes šlapia ji lips prie peilių ir sukurs papildomą apkrovą Jūsų žoliapjovei.

Žiemos metu ant vejos neturi likti nei prikritusių rudeninių lapų, nei nupjautos žolės likučių. Po pjovimo viską būtinai nugrėbkite. Taip pat pašalinkite išdžiūvusią ar pažeistą veją.

Po šio paskutinio pjovimo patartina veją dar ir patręšti. Tai reikalinga tam, kad pavasarį atbudusi bei augti pradėjusi žolė gautų pakankamai maistinių medžiagų, taip pat jų nestigtų “žiemos miego” metu. Svarbu ne paskatinti pačios žolės augimą, o sutvirtinti jos šaknis, kad jos lengviau atlaikytų žiemos šaltį ir drėgmę. Tam puikiai tinka trąšos su fosforu ir kaliu.